Balio kultūriniai siurprizai: nušlifuoti dantys ir neįprasti vaikų vardai

Kodėl Balio gyventojai šlifuoja dantis? Kodėl kasdien pirmasis maisto kąsnis turi atitekti dievams bei demonams, o Naujuosius metus reikia švęsti tyloje ir užgesinus visas šviesas? Susipažinti su Baliu iš arčiau kviečia mūsų partnerio, turizmo agentūros „West Express“ kelionių organizatorė, Alma Stanulionienė.

Balio dievai ir demonai

Balyje iš ryto jus gali pažadinti nebent tik paukščiai. O štai greituoju keltu per 1,5–2 valandas pasiekiamose Gili ir Lomboke salose ramiai nepamiegosite – ten kraštovaizdis nusagstytas mečetėmis, tad vietoj žadintuvo jus kels muedzino giesmė. Rami induistinė sala – vienintelė tokia visoje Indonezijoje.

Anot A. Stanulionienės, tai ir yra didžiausias jos išskirtinumas: „Indonezijos archipelage yra labai daug salų su gražiais paplūdimiais ir vešliomis palmėmis, o turistų daugiausia Balyje. Kodėl? Tikrai ne dėl poilsio pliaže, o dėl išskirtinės kultūros, kuri čia glaudžiai susijusi su religija.“

83,5 proc. Balio gyventojų – hinduistai, o dar tiksliau – Balio hinduistai. Susiliejęs su vietine animizmo religija, hinduizmas Balyje įgavo itin savitą veidą. Čia, kaip ir Indijoje, pamatysite žmones, meldžiančius Šivos ar Višnu pagalbos, bet vietiniams taip pat labai svarbu pasimelsti ir ryžių deivei ar kitoms dievybėms, globojančioms kalnus, ežerus ir jūrą. Mat kiekvienas balietis žino, kad dievas yra vienatinis viešpats, nūdienos Balyje vadinamam Sang Hyang Widhi Wasa, turintis daugybę įsikūnijimų.

Pamaloninti dievybes galima aukomis, tik logika kita, nei bendraujant su žmonėmis, kai už gerus darbus atsidėkojame dovanomis, o už blogus baudžiame. Baliečiai žino, kad nepamaloninti aukomis demonai gali dar labiau supykti, todėl aukų gauna ir jie. Jei Balyje prie parduotuvės ar šiukšlinoje, nešvarioje vietoje pamatysite ant žemės padėtą krepšelį su maistu, tai tikrai bus skirta ne šuniukui ar elgetai, o demonui.

Baliečių dienos ritualai

Kiekviena baliečio diena prasideda nuo aukos. Galėtų pasirodyti, kad nuo turgaus, nes kiekvienas traukia pirkti šviežios žuvies ir daržovių. Iš to, ką nupirks, moterys ryte gamins maistą visai dienai – taip, net ir XXI a. kai kurie žmonės puikiausiai išsiverčia ir be šaldytuvų!

Pirmieji grybšniai iš puodo ar keptuvės – dievams. Nieko ypatingo dievui nereikia – tik to pirmojo kąsnelio. Arba gėlių. Ir eiti niekur specialiai nereikia, nes kiekvienas turi įsirengęs altorėlį namuose, ten ir padeda savo dovaną iš palmių lapų supintame krepšelyje.

Į šventyklas traukiama tik per didžiąsias šventes. Tuomet mieste pamatysite daug baltai apsirengusių žmonių. Jei proga ypatinga, krepšeliai irgi bus milžiniški, jų jau rankose nepaneši, todėl juos gabena motociklais arba senoviniu būdu moterys tupdo juos ant galvos ir grakščiai keliauja į maldos namus.

„Baliečių religinė filosofija paremta amžina gėrio ir blogio jėgų kova. Aukomis žmonės stengiasi palaikyti tarp jų pusiausvyrą, – pasakojo A. Staniulionienė. – Mane labiausiai nustebino, kaip stipriai jie laikosi tradicijų. Ne tik kaimuose, bet ir didžiuosiuose miestuose.“

Jei baliečių paklausite, nuo kada ir kodėl jie laikosi tokios gyvenimo tvarkos, nesitikėkite ilgų išvedžiojimų. Atsakymas bus nuoširdžiai paprastas ir įtikinantis: reikia daryti taip, kaip darė protėviai, ir taškas. Užtat mielai parodys, kaip iš palmių lapų nusipinti aukų krepšelį – ekskursijos į kaimą ir tokios pamokos, anot A. Stanulionienės, labai geras būdas susipažinti ir su baliečių maistu.

Naujieji metai Balyje – atvirkščiai

Jei Balyje atsidursite per Naujuosius metus, tai reiškia, kad švęsite kaip niekad gyvenime. Pirmiausia, tai tikrai bus ne gruodžio 31-oji. Baliečiai dienas skaičiuoja kitaip, nei mes esame įpratę, tad Naujieji metai jiems ateina daugmaž kovo mėnesį, o tiksliau gali pasakyti tik mėnulis, mat šventė vyksta pirmąją dešimto metų mėnesio (kedasa) dieną, stojus jaunačiai.

Saloje laikas, kaip ir kryptis – temos, kuriomis nelabai susišnekėsite, tiksliau, menkai ką suprasite, nes baliečiai aplinkoje orientuojasi pagal Gunung Agung – ugnikalnį ir dievų buveinę. Tad žmonės čia vaikšto ne į šiaurę ar pietus, o eina kaja (link kalno) arba kelod (nuo kalno) kryptimis.

Taip pat ir su laiku – jis skaičiuojamas ne pagal mums įprastą Grigaliaus sistemą. Kalendorių Balyje yra net du – Pawukon ir Saka. Pagal pirmąjį metai turi tik 210 dienų, o antrasis yra grįstas mėnulio fazių kaita, tad metai prasideda kovo ar balandžio mėnesį, bet bent jau pagal ilgį sutampa su grigališkuoju kalendoriumi.

Neįprasta metų skaičiavimo sistema tapo maloniu siurprizu net tokiai patyrusiai keliautojai kaip A. Stanulionienė. Rinkdama grupę kelionei į Balį kovo mėnesį, organizatorė susidūrė su galvosūkiu kaip patekti į salą, kai... neskraido jokie lėktuvai. Atrodo neįtikima, bet Naujųjų metų išvakarėse – Tylos dieną (Nyepi) nuo šeštos valandos ryto visą parą griežtai draudžiama keliauti, dirbti ir netgi degti šviesą ar kurti laužus.

Savaime suprantama, kad iš turistų niekas nereikalauja medituoti kiaurą naktį, pasninkauti ir melstis Šivai, kaip tai daro vietiniai, bet ir jiems negalima vaikštinėti gatvėmis, garsiai kalbėti ir juoktis.

„Mūsų viešbučio teritorija skendėjo tamsoje, tik kambariuose mums paliko šviesą. Vakarojome prie baseino, ir nusižengdami draudimui, šnekučiavomės. Staiga pamatėme, kaip restorano virtuvėje užsižiebia šviesa, ir darbuotojai sulekia ten. Pasirodo, sugavo gyvatę! Gali būti, kad mūsų šnekos ją nubaidė ir mus apsaugojo nuo pavojingo susidūrimo“, – pasakojo A. Stanulionienė.

Pakankamai gerai išvalius maldomis ne tik save, savo namus, bet ir motiną žemę, sulaukiama naujųjų metų ryto, kai jau galima eiti į svečius pas gimines ir draugus ir linksmai atšvęsti faktą, kad pasaulis nenustojo suktis.

Baliečių bendruomenės jėga

Triukšmingesnis Balio Naujųjų metų švenčių akcentas – Ngrupuk paradas. Kartą pamatę – niekada nepamiršite gigantiškų Ogoh-Ogoh lėlių. Jos vaizduoja mitologines būtybes, dažniausiai – demonus, kuriuos pradžioje ritualine tvarka gabena ant neštuvų, o paskui tampo ir rėkia, bet, skirtingai nei per mūsų Užgavėnes, nebūtinai sudegina.

„Šiemet parado koncepcija buvo „Road to Organic“ – demonus žmonės gamino iš aplinkos neteršiančių medžiagų, juk šios šventės esmė – išvalyti aplinką, leisti žemei atsikvėpti nuo užterštumo ir blogos energijos“, – pasakojo kelionių organizatorė.

Ogoh-Ogoh – dar ir ryškus darnios kolektyvinės veiklos pavyzdys. Balyje gyvenimą reguliuoja bendruomenės – bandžiarai (banjar). Prieš keletą mėnesių iki šventės bendruomenės nariai susirenka aptarti demonų dizaino ir imasi gamybos. Susirinkus į paradą smagu ir netiesiogiai pasivaržyti, kurios bendruomenės lėlė gražiausia.

Baliečiai – labai sėslūs. Iš savo salos jie niekur nekeliauja, neturi netgi pasų, tik identifikacijos kortelę, patvirtinančią jos savininko teisę gyventi Balio saloje.

„Balis vis dar gyvena kaimiškai. Net namų negalima statyti aukštesnių nei 15 metrų. Prieš dešimt metų čia dar galėjai pamatyti mums neįprastą vaizdą – iki pusės nuogas moteris, sutikome tokių salos glūdumoje“, – prisiminė keliautoja.

Iki šiol vietiniai gyvena ir bendrauja pagal kastų sistemą, kartu su hindu religija perimtą iš Indijos. 90 proc. žmonių priklauso žemiausiai, ketvirtajai kastai (šudra). Tai – darbininkų kasta, ir jai gali priklausyti net ir universitetą baigęs žmogus.

Aukščiau – prekybininkai (vaišijai), kilmingieji ir kariai (kšatrijai) ir aukščiausiai – šventikų (brahminų) kasta.

Atidžiai klausykitės, kokiu vardu jums prisistato nepažįstamasis – juk gali būti, kad sutiksite ir kilmingąjį. Aukštesniųjų luomų žmonės turi kitokius vardus, nei didžioji dauguma. Šatrijų vyrai vadinami Cokorda, Anak Agung, Ratu, Prebagus, moterys – Anak Agung Isti ar Dewa Ayu vardais.

Vaišijų kasta turi titulus – Gusti arba Pregusti. Na, o paprasti mirtingieji pasaulį stebina save įvardydami pagal gimimo šeimoje eiliškumą. Pirmagimis bus Wayan, Putu arba Gede, pirmagimė – Ilu. Antrasis vaikas – Made, Kadek, Nengah, trečiasis – Nyoman, Komang, ketvirtasis – Ketut. Nuo penktojo skaičiavimas grįžta į pradžią, bet dauguma šiuolaikinių baliečių nebesuka antrojo rato.

„Susitikę vienas kito klausia: „Ar turi Ketut?“ Dažniausiai atsakymas būna neigiamas, – demografines tendencijas nušvietė ponia Alma. – Vaikai labai svarbūs baliečiams dar ir todėl, kad saloje nėra pensijų. Baliečiai sako: „Mūsų pensija yra mūsų vaikai.“ Tad neturintiems ketvirtojo vaiko pensija bus mažoka. Visgi vaikai mielai padeda seniems savo tėvams, o bendruomenė – savo nariams.“

Balyje ne bėda, jei neturi pinigų, o reikia kelti vestuves, ar surengti laidotuves, – bendruomenė tikrai padės, bet atsisakyti šių ritualinių ceremonijų nevalia jokiu atveju. Pasaulį baliečiai stebina abiem.

Prieš vestuves jauniesiems nušlifuojami dantys. Mapades ceremonija – labai iškilmingas renginys su muzika, daugybe svečių ir dosniomis aukomis dievams. Išvengti dantų šlifavimo balietis negali net teisindamasis mirtimi – net negyvėliui procedūra vis tiek būtų atlikta prieš laidojant.

Baliečiai tiki, kad nušlifuoti dantis yra gyvybiškai būtina, nes tai padeda žmogų apsaugoti nuo godumo, pykčio, pavydo ir kitų nuodėmių.

Mirtis – taip pat labai svarbi gyvybės rato dalis, mat po jos kūnas turi būti sugrąžintas gamtos stichijoms, o siela parengta reinkarnacijai. Paprastai mirusysis palaidojamas, o tuo tarpu vyksta pasirengimas jo kremacijai. Procese dalyvauja ne tik šeima, giminės, bet ir visa bendruomenė.

Reikia pagaminti puošnų gyvūno formos sarkofagą, pastatyti kremavimo bokštą, nupirkti aukojimui skirtų gyvulių, nusamdyti gamelan ansamblį ir šokėjus, suorganizuoti lėlių spektaklį. Po kremacijos pelenai sudedami į kokoso krepšelį ir paleidžiami plaukti upe.

Gamtos vaikai

Tikrieji baliečiai – gamtos vaikai. Ryšys tarp žmogaus ir gamtos – trečiasis svarbiausias postulatas, po žmogaus ir dievo bei žmonių tarpusavio ryšių. Tas, kuris gyvena darnoje su gamta, užsitikrina gyvenimo harmoniją ir laimę, tad net jei gyvena mieste, balietis vis tiek turės ir sodybą kur nors kaime už 30 ar 50 kilometrų.

Kai tik išmoko panaudoti kalnų vandenį, baliečiai įsirengė ryžių terasas. Dabar šios smaragdinės žalumos oazės plyti visur ir ryškiausiai įsirėžia į atmintį turistams. Apsilankyti ryžių terasose – privalu, taip pat būtina užsukti apsilankyti ekologiniuose ūkiuose, kur jums parodys, kaip gaminti tikrą balietišką maistą ant tikros ugnies ir akmeniu trinti prieskonius.

Savaime suprantama, kad baliečiai daugiausiai valgo ryžių ir ryžių makaronų patiekalų, mėgsta vištieną, jautieną ir daržoves, maistą gardinti jiems labiausiai patinka citrinžolėmis, česnaku ir vietiniais mažais raudonais svogūnais.

„Man labiausia įsiminė desertai. Tikrai verta paragauti vaisių bei šviežiai spaustų sulčių. Mangostaninių garcinijų (mangosteen) arbata – ne tik labai skani, bet ir mažina cholesterolio kiekį kraujyje, gardusis salak gelbsti turistus nuo viduriavimo, – pasakojo A. Stanulionienė. – Man labiausiai patiko juodųjų ryžių pudingas – šis tiesiog fantastiškas.“

Balyje šilta visus metus, bet nuo lapkričio iki kovo pabaigos būna lietaus sezonas. Ar verta tuo metu važiuoti? Pasak kelionių žinovės, lietaus sezono metu tikrai sutaupysite, nes kelionės tuomet pigesnės, o lietaus gali ir nepasitaikyti. Nuo liepos 15 iki rugsėjo 15 neišvengiamai permokėsite.

Paplūdimiai Balyje gali ir nuvilti

„Važiuoti į Balio salą vien dėl paplūdimio tikrai neverta. Tą patį galima rasti arčiau – Turkijoje, Maldyvuose“, – sakė A. Staniulionienė.

Visgi, jei ieškote balto smėlio paplūdimių, iš Balio verta nuplaukti į Gili ir Lomboko salas. Tik atminkite, kad Indijos vandenynas yra užterštas, tad ir pakrančių tarša yra ganėtinai didelė.

Balio paplūdimiai, ypač – pietinės salos dalies – gali net ir nuvilti, nes čia daug tamsaus smėlio zonų. Taip pat šios poilsio zonos nėra ilgos – apie 8 kilometrus ir ne visur plačios, nes daug kur nuplautos vandenyno.

Užtat Balyje, anot A. Stanulionienės, organizuojami fantastiški „raftingai“ ir netrūksta kitų aktyvių pramogų gamtos mėgėjams. Verta nuvykti ir prie Tanach Lot šventyklos – žvelgiant iš čia saulėlydžiai būna fantastiški. Dėl gamtos ir kultūros, anot A. Stanulionienės, į Balį verta važiuoti ne vieną kartą.

Jeigu planuojate atostogas, susipažinkite su vartojimo paskolos galimybėmis.