Dakaras – sunkus išbandymas ir puiki vieta… kūrybai

Toliau tęsiame „General Financing team Pitlane” komandos narių, netrukus iškeliausiančių į Dakaro ralį, pristatymą. Šį kartą kalbamės su komandos technikais Romu Žalnierukynu, Edvardu Lucevičiumi bei Egidijum Janavičiumi. Šie ne vieną dešimtį metų patirties turintys vyrai Dakaro ralyje dalyvaus jau ne pirmą kartą. 2017 m. Dakaras Romui bus trečiasis, o Edvardui ir Egidijui – antrasis.

Kuo techniko darbas yra kūrybiškas, kas Dakare yra sunkiausia bei kokie nuotykiai jiems yra nutikę Pietų Amerikoje – skaitykite specialiai mūsų tinklaraščiui duotame interviu.

Kas labiausiai žavi ir „veža“ techniko darbe?

Romas Žalnierukynas: Kūryba ir iššūkiai. Kaip žinia, mūsų komandos automobilių parkas yra įvarus, skirtingoms lenktynių rūšims naudojami skirtingi automobiliai. Kiekvienas automobilis, laikui bėgant, reikalauja tam tikrų patobulinimų, adaptacijų – čia ir susiduriu su kūryba:) Tenka suprojektuoti tam tikras patikimai tarnausiančias automobilių dalis, jas pagaminti, tad neprivalome kaskart jų pirkti iš kitų gamintojų. Gedimų šalinimas taip pat kartais tampa kūryba. Ypač Dakare, nes ten nėra tokių gerų darbo sąlygų ir pakankamai laiko kaip komandos bazėje Vilniuje, per kelias valandas turi sugalvoti, kaip sutvarkyti tam tikrą gedimą. Tai ir kūryba, ir drauge – iššūkis.

Edvardas Lucevičius: Tavo atliekamų sprendimų ir darbų visuma, daranti tiesioginę įtaką automobilio elgesiui ir komandos rezultatui.

Egidijus Janavičius: Kiek save atsimenu, visą laiką draugavau su technika. Nuo tada, kai automobilį „Žiguli“ remontuojančiam seneliui paduodavau 13 mm raktą. Mane techniko darbe labiausiai žavi kūryba. Dakaras –kūrybai labai tinkama vieta.

Kuri automobilio detalė, jūsų nuomone, yra pati svarbiausia? Kodėl?

Romas Žalnierukynas: Visos automobilio dalys yra svarbios, negalėčiau kažkurios išskirti. Kaip žinia, sportiniame automobilyje nebūna nereikšmingų dalių:)

Edvardas Lucevičius: Mano nuomone, absoliučiai viskas automobilyje ir jį supančioje aplinkoje svarbu, nes automobilių sporte smulkmenų nėra:) Taip pat, manau, kad ne geležis, o žmonių komanda, jų bendri tikslai ir nusiteikimas turi didžiausią įtaka rezultatui!

Egidijus Janavičius: Sportiniame automobilyje nėra nesvarbių detalių.  Kompromisas tarp patvarumo ir svorio (dydžio) įskiepytas kiekvienoje iš jų. Mane iki šiol stebina greičių dėžė, per nago dydžio plokštumą į 160 kilogramų sveriančius keturis ratus perduodanti  500 Nm sukimo momentą.

Ar draugai ir artimieji dažnai prašo užmesti akį į jų automobilį, nes jam kažkas negerai?

Romas Žalnierukynas: Dažnai. Tačiau tai man nesudaro jokių problemų ar nepatogumų, padedu.

Edvardas Lucevičius: Prašo. Tačiau dėl laiko stokos man dažniausiai tenka juos „remontuoti“ telefonu, nes ir asmeninio automobilio remontą esu priverstas patikėti kitiems meistrams.

Egidijus Janavičius: Susilaukiu tokių prašymų. Taip pat kaip ir prašymų išrinkti automobilį turguje.

Stabdis ar akseleratorius?

Romas Žalnierukynas: Abu.

Edvardas Lucevičius: Abu jie gyvybiškai svarbūs, bet turiu mėgstamą posakį – „pedal to the metal“.

Egidijus Janavičius: Be stabdžio pedalo įmanoma pasiekti finišą. Be akseleratoriaus, deja, ne.

Kas sunkiausia Dakare?

Romas Žalnierukynas: Hmm, gal nežinia...

Edvardas Lucevičius: Sunkiausia Dakare, manau, neprarasti koncentracijos ir atsakomybės jausmo.

Egidijus Janavičius: Sunkiausia vairuoti techninio aptarnavimo sunkvežimį po vienos ar keleto bemiegių darbo naktų.

Papasakokite smagiausią nuotykį, nutikusį jums Dakare.

Romas Žalnierukynas: Man visas Dakaras yra kaip nuotykis:) Kiekviena diena ten – iššūkis ir tuo pačiu – naujas nuotykis! Iš 2016 m. Dakaro įstrigo vienas iš pirmos savaitės bivuakų. Tą dieną buvo siaubingas lietus, lijo be sustojimo visą dieną ir naktį. Niekad nepagalvojau, kad Pietų Amerikoje reiks dirbti taip šlapiai:) Vandens visur buvo tiek, kad pakeliui į valgyklą vietomis tekdavo įbristi į vandenį iki pilvo. Remontuojant automobilį, keltuvų tiesiog nesimatė, nes jie buvo visiškai paskendę vandenyje. Dugno apsaugas teko montuoti tik panėrus į vandenį.  Maža to, naktį užklimpo apie 80 proc. visų techninio aptarnavimo sunkvežimių, tad teko laukti eilėje traktoriaus pagalbos. Na, ir įsimintina kelionė iš Bolivijos į Saltą (Argentina). Tą dieną serpantinais teko nuvažiuoti 1100  km. Kelionė truko nuo 10 val. ryto iki kitos dienos 7 val. ryto. Maža to, iki stovyklos vietos likus apie 200 km autostradoje sustojome kamštyje. Pasirodo, liūtis išplovė dalį kelio, ir nebuvo galimybės pravažiuoti, tad naktį teko laukti apie 4 val. kol atlaisvins pravažiavimas. Taip keliavome į taip lauktą stovyklą, kur turėjo būti poilsio diena. :)))

Edvardas Lucevičius ir Egidijus Janavičius: Labiausiai įstrigęs „nuotykis“ nutiko mums Argentinoje. Tą dieną mes, technikai, keliavome su mikroautobusu ir po greičio ruožo finišo bandėme pagauti savąjį ekipažą. Tuomet mus pasiekė žinia iš kolegos, vairavusio techninio aptarnavimo sunkvežimį, kad sugedo automobilio sankaba, pastovėję kurį laiką jis nebepajudėjo iš vietos. Tą minutę daug minčių prasisuko galvoje. Pradėjome mąstyti, kaip reikės tęsti Dakarą, nusigabenti sunkvežimį į Buenos Aires. Visgi tąkart mums pasisekė – sunkvežimio sankaba buvo perkaitusi, tačiau jai atvėsus, automobilis galėjo toliau judėti savarankiškai. Tuo tarpu „Kamaz“ komandai pasisekė mažiau, vienas jų sunkvežimis kitą savo kolegą paskui save tempė visą Dakarą, kad buvo tikrai labai nepaprasta.

Edvardas Lucevičius: Nuotykių, gal tiksliau pavadinčiau iššūkių, Dakare apstu kiekvieną dieną. Būdamas ten niekada nežinai, kas tavęs laukia vakare ar kitą dieną.