GF ambasadorė įvairiose savanoriavimo veiklose atranda naudą ir sau

Įmonėje turime gausų būrį GF vidinių ambasadorių. Tai aktyvūs ir kūrybiški darbuotojai, prisidedantys prie vidinės kultūros puoselėjimo ir įvairių idėjų generavimo. Norime juos pristatyti ne tik kolegoms, bet ir visiems, kurie norėtų prisijungti prie mūsų kolektyvo.

Šįkart kalbėjomės su Administravimo skyriaus vadove Aiste Komičiene, kuri savo laisvalaikį skiria prasmingai veiklai – savanoriauja „Sidabrinėje linijoje“.

Kaip atsirado mintis savanoriauti?

Viskas susiklostė labai įdomiai – į bendrą GF pašto dėžutę gavau laišką su siūlymu mūsų įmonei paremti vieną didelę idėją. O idėja buvo labai graži – įgyvendinti projektą, kuriuo siekiama paminėti Lietuvos valstybės šimtmetį įamžinant paprastų jos žmonių – dar gyvų šimtamečių senolių istorijas, taip skatinant pilietiškumą, bendruomeniškumą, pasididžiavimą savo valstybe ir jos žmonėmis.

Jeigu šiek tiek išsiplečiant, tai šis projektas – savotiška mažojo žmogaus gyvenimo istorija, kuri šiandien dažnai lieka viešojo gyvenimo paraštėse, užgožta politikos, verslo, šou žvaigždžių, šių dienų aktualijų ir pan. Tačiau valstybės ir žmonių bendruomenės istoriją kuria ne tik iškilūs politikos lyderiai ar dramatiškos revoliucijos, bet visų pirma paprasti žmonės, kurių įkvepiančios patirtys dažnai nepelnytai lieka nematomi.

Kaip Lietuvos valstybei svarbūs įvykiai pakeitė jos žmonių likimus? Kaip kartu su Lietuva pastarąjį šimtmetį keitėmės mes, Lietuvos žmonės? Galbūt niekas iš esmės ir nepasikeitė, išskyrus laiko tėkmę – žmonės gimė, augo, mylėjo, kūrė šeimas, augino vaikus?

Būtent į šiuos klausimus buvo ieškoma atsakymų šiame projekte, kur Lietuvos šimtamečiai ir jų gyvenimo istorijos tampa atkurtos nepriklausomos Lietuvos simboliu, nes Lietuva – tai mes visi, ją kasdien kuriantys žmonės.

Kam dar neteko matyti filmo, labai rekomenduoju: 100metukartu.lt.

Grįžtant prie istorijos, „Sidabrinė linija“ man tiesiog paskambino ir, kaip jų atstovė tuomet išsireiškė, kadangi „aš pasirodžiau labai komunikabili ir bendraujanti“, pasiūlė apsvarstyti galimybę savanoriauti kitame jų projekte. Tad, atsakant į klausimą, – pačiai mintis savanoriauti man nešovė. Aplinkybės susiklostė taip, kad savanoriavimas pats pas mane „atėjo“.

Kaip apsisprendei pasilikti su „Sidabrinės linijos“ projektu?

Žinoma, gavus pasiūlymą savanoriauti, pasidomėjau daugiau. Man jų idėja tikrai labai patiko – tai paprasčiausia draugystės ir bendravimo telefonu paslauga garbaus amžiaus žmonėms. „Sidabrinė linija“ siekia mažinti šių žmonių atskirtį ir vienišumą bei kartu kurti draugiškesnę senatvei Lietuvą.

Cituoju „Sidabrinę liniją“: „Kadaise senoliai šeimose ir visuomenėje atliko svarbų vaidmenį. Jie dalinosi savo gyvenimo išmintimi su bendruomenės nariais ar vaikaičiais, juos auklėjo ir mokė. Retas kuris senolis jautėsi vienišas ar nereikalingas, nes buvo apsuptas dėmesio ir rūpesčio, bendravimo ir šilumos.

Šiandien viskas kitaip: daugiau skubėjimo, daugiau daiktų ir įsipareigojimų, o statistika nuolat primena apie spartų visuomenės senėjimą. Senoliai tiesiog nesugeba taip lėkti ir skubėti. Dažnas užsidaro ir savo vaikams bei anūkams netrukdo gyventi, bet poreikis dalintis, būti reikalingu ir išklausytu niekur nedingsta!“

Šios mintys man labai artimos, dėl to ir nusprendžiau prisidėti.

Kaip atrodo tavo savanorystė?

Turiu man parinktą pašnekovę, močiutę Bronislavą, kuriai jau 89-eri metai. Kartą per savaitę, visuomet tuo pačiu laiku mes abi sulaukiame skambučio iš „Sidabrinės linijos“. Atsiliepus ir išklausius automatinį pranešimą, būname sujungtos su pašnekove ir galime kalbėtis tarpusavyje. O pasikalbame apie daug ką – močiutė pasipasakoja, kaip jaučiasi, kaip jos sveikata, pasidalina praeities istorijomis.

Gal prisidedi prie kitų savanorystės akcijų?

Visuomet palaikau GF organizuojamas iniciatyvas – prisijungiau prie apsilankymo Vilniaus sutrikusio vystymosi kūdikių namuose, paramos beglobiams gyvūnams, „Vaikų svajonių“.

Pati nuolat aukoju beglobiams gyvūnams, esu rašiusi šventinius sveikinimus ir siuntusi dovanėles senelių namuose gyvenantiems senoliams („Senučiukai“), prisijungusi prie projekto „100 šypsenų daugiau“ , kuris padeda išpildyti vienišų ir skurdžiai gyvenančių senolių kalėdines svajones.

Kaip manai, ką žmogui duoda savanoriavimas?

Konkrečiai mano savanoriavimo „Sidabrinėje linijoje“ atveju, bendravimas telefonu su senole yra malonus, įdomus ir prasmingas, mezgasi ilgalaikė draugystė. Reguliarūs kassavaitiniai pokalbiai su nuolatiniu pašnekovu turi puikų poveikį – aš ne tik „duodu“ (dėmesį, nuoširdų susirūpinimą, kaip žmogui sekasi, kaip prabėgo jo savaitė, ar kokia jo sveikata), bet iš viso to aš dar ir gaunu. Gaunu gerų emocijų, gaunu galimybė tobulėti, išmokti išklausyti, turėti kantrybės, būti empatiškesne.

Manau, savanoriavimas, priklausomai nuo jo formos, žmogui duoda įvairių naudų: emocinį pasitenkinimą, savirealizaciją, naujus socialinius ir profesinius įgūdžius ir t.t.

Ar paskatintumėte kitus prisidėti prie „Sidabrinės linijos“?

Be to, ką aprašiau aukščiau ir kokią naudą iš to gautumėte, pabandykite įsivaizduoti garbaus amžiaus sulaukusį žmogų, kuris jaučiasi vienišas, niekam nereikalingas, gyvena nutolusioje ir sunkiau pasiekiamoje vietovėje, galbūt išgyvena netektį ar sunkiai serga, neturi su kuo nuoširdžiai ir atvirai pasikalbėti ar tiesiog pasidalinti dienos džiaugsmais ar rūpesčiais. Ar dar vis nekyla noras jam pagelbėti?

Kam dar neteko matyti filmo, labai rekomenduoju: 100metukartu.lt.