Greta Germanavičiūtė: įšokusi į šturmanės kombinezoną nesijaučiu mažiau moteriška

Įspūdžiai po 2-ą vietą absoliučioje įskaitoje atnešusio „300 Lakes Rally“, mintys apie šturmanavimo ypatumus bei iššūkius ir moteris automobilių sporte, linksmiausi nutikimai raliuose, svajonės ir daug kitų dalykų „General Financing team Pitlane“ komandos šturmanės Gretos Germanavičiūtės interviu mūsų tinklaraščiui.

Šių metų „300 Lakes Rally“ bendroje įskaitoje užėmėte antrą vietą. Ką jums reiškia šis laimėjimas?

Kiekvienas laimėjimas pirmiausia yra malonus įvertinimas už atliktą darbą. Stengiuosi laimėjimų nesureikšminti, nes suprantu, kad tai yra tik rezultatas. Daugiausia malonumo tiek sporte, tiek gyvenime man suteikia pats procesas. Šis ralis buvo tikrai ypatingas tuo, kad visi procesai kaip niekada vyko sklandžiai ir užtikrintai dėka mūsų su Benediktu gero susikalbėjimo bei visos komandos didelio indėlio – visa tai, natūralu, ir buvo vainikuota prizine vieta.

Kas apskritai jums yra pergalė? Ar tai būtinai tik prizinės vietos laimėjimas? 

Kaip minėjau, svarbiausia man procesas. Ralis – sudėtinga ir labai kompleksinė sporto šaka. Dažnai nutinka taip, kad viskas gali vykti labai sklandžiai, tačiau mažiausia detalė, tarkim, automobilio gedimas arba nuleistas ratas, gali sugadinti visą rezultatą. Laimėjimai ralyje būna labai įvairūs – žmonėms iš šalies atrodo, kad vienintelis laimėjimas tik tuomet, kad lipi ant prizininkų pakylos, bet ne kartą yra nutikę taip, kad finišas (nors ir ne prizinėje vietoje) yra atnešęs tiek pat gerų emocijų kaip laimėta taurė.

Ar šių metų “300 Lakes Rally” jums buvo kažkuo kitoks nei ankstesnieji? Papasakokite, kas iš jo labiausiai įsiminė?

Šis ralis buvo pats greičiausias ralis važiuotas mano karjeroje. Neslėpsiu, kad tai buvo nemažas iššūkis ir sukėlė prieštaringų minčių. Mano nuomone, „300 Lakes Rally“ buvo tiesiog per greitas ralis dėl pasirinktų greičio ruožų konfigūracijos. Labai liūdžiu dėl kolegų, kurie patyrė skaudžias avarijas, tačiau džiaugiuosi, kad niekam neprireikė medicininės pagalbos.

Esate pasakojusi, jog tapti šturmane jums pasiūlė tėtis kai dar buvote paauglė. Pabandėte, patiko ir štai jau turite solidžią patirtį šioje srityje. Kuo būtent patraukė ši veikla, kad tuo užsiėmėte? Ar bandėte pati sėsti už vairo ir palenktyniauti? Gal irgi būtų patikę?   

Ralistai mėgsta sakyti, kad susirgęs šia „liga“ esi pasmerktas visam gyvenimui. Adrenalinas tampa tarsi narkotikas, kurio organizmas negavęs pakankamai pradeda reikalauti. Tikriausiai ir aš jau priklausau tai pramuštgalvių kastai. Neslėpsiu, mėgstu tiek greitį, tiek aštrius pojūčius gyvenime, bet taip pat manau, kad labai svarbu daryti tai, ką moki ir išmanai geriausiai. Šiuo atveju – tai šturmanavimas. Dažnai sulaukiu klausimų, kodėl pati nesėdu už lenktyninio automobilio vairo. Neturiu konkretaus atsakymo kodėl, bet žinau, kad būti šturmane man labai patinka ir žinau, kaip tai padaryti gerai, o tapti greita ir konkurencinga vairuotoja būtų labai ilgas ir sudėtingas kelias, kuris nežinia kur nuvestų. Savo adrenalino dozę puikiai suvartoju ir keleivio sėdynėje.

Ar pamenate, kiek laiko jums prireikė kol išmokote šturmanavimo technikos. Ar manote, kad šturmanu galėtų tapti kiekvienas ar kiekviena to norintys?

Šturmanavimas visiškai nesiskiria nuo kitų darbų. Kuo daugiau valandų praleisi tai darydamas, tuo geresnis specialistas būsi. Manau, kad suvokti pagrindinius navigavimo ir stenogramos principus užtrunka neilgai, tačiau pradėjus gilintis supranti, kiek daug skirtingų niuansų yra, o juos perprasti laiko užtrunka nemažai. Šturmanavimas tikrai nėra veikla, kuria galėtų užsiimti kiekvienas norintis, nes tam pirmiausia reikalingi ypač šalti nervai, greita reakcija ir gebėjimas orientuotis.

Ar per savo jau netrumpą šturmanavimo laikotarpį teko išgirsti nuomonių ir pasisakymų, kad šturmanavimas ir apskritai lenktynės yra nemoteriškas užsiėmimas? Ar jūs pati su tuo sutinkate?

Nuomonių ir pasisakymų teko išgirsti daug ir visokių. Kai buvau jaunesnė, į visą kritiką reaguodavau daug jautriau, pergyvendavau, tekdavo išgirsti įvairių replikų, kad čia nemoteriškas užsiėmimas. Dabar jau suprantu, kad taip dažniausiai kalbėdavo žmonės, kurie nesuprasdavo profesionalumo vertės gyvenime. Manau, kad visiškai nesvarbu, vyras Tu ar moteris, bet jei dirbi, tobulėji ir stengiesi, gali tapti profesionalu bet kokioje srityje, kuri Tau miela. Visi tie komentarai padėjo man atsidurti ten, kur esu dabar, nes norėjau įrodyti, kad jie yra neteisūs. Šiandien visą savaitę galiu dėvėti aukštakulnius ir sukneles, o savaitgalį įšokus į kombinezoną nesijausti mažiau moteriška.

Kaip manote, kodėl Lietuvos automobilių sporte šturmanių moterų nėra daug, kaip nedaug ir sėdančiųjų už lenktyninio automobilio vairo? Ar norėtumėte, kad čia jų būtų daugiau? Kaip manote, ką reikėtų daryti, kad taip nutiktų?

Žinoma, kad norėčiau! Aš norėčiau, kad moterys būtų drąsesnės ir labiau patikėtų savo jėgomis. Suprantu, kad čia daugiausia mūsų visuomenės auklėjimo subtilybės ir su jomis kovoti labai sunku. Natūralu, kad mergaitės, kurios augdamos visą laiką žaidė su lėlėmis, su spindinčiomis akimis nežiūrės į automobilių pusę. Tačiau ugdant vaikus plačiu akiračiu tiek berniukai, tiek mergaitės pasirinks dalykus, kuriuos jiems daryti yra gera ir smagu, kaip man šiuo atveju – šturmanauti.

Kokios asmeninės savybės yra būtinos, svarbiausios geram šturmanui?

Geras šturmanas turi mokėti ne tik skaityti žemėlapį. Šturmanas turi būti ir geras navigatorius, ir psichologas, o kartais ir šalto proto balsas. Lenktynininkams būdingas karštas kraujas, tad labai svarbu, jog šalia jo sėdintis žmogus suprastų, kaip tuo metu jaučiasi vairuotojas, gebėtų jį paskatinti arba nuraminti. Žinoma, šalia šių savybių labai svarbu greita reakcija, organizuotumas ir kruopštumas.

Susiformavus naujam ekipažui, šturmanas atneša į ekipažą stenogramos ruošimo ir skaitymo stilių ar jis pats prisitaiko prie piloto ir perima bei pradeda naudoti pilotui įprastą stenogramos surašymo ir skaitymo būdą?

Įprastai šturmanas perima vairuotojo stenogramos stilių, kartu atlieka minimalias korekcijas, kadangi šturmanas atsineša savas patirtis ir įžvalgas.

Daugeliui komandos fanų, pažiūrėjusių lenktynių įrašus iš automobilio vidaus, kyla klausimas, kodėl stenogramą Benediktui Vanagui skaitote anglų kalba?

Kiekvienas vairuotojas renkasi kalbą, kuri jam yra patogiausia. Esu skaičiusi tiek anglišką, tiek lietuvišką ir rusišką stenogramą. Anglų kalba, šiuo atveju, dėkinga tuo, kad yra labai trumpa ir aiški.

Papasakokite, koks buvo jūsų pats baisiausias ir pats smagiausias nutikimas ralių metu?

Sunku įvardinti tokius nutikimus. Žinoma, nei viena avarija nėra maloni ir turi didesnių ar mažesnių neigiamų emocijų, o smagiausiu tampa bet kuris finišas ir konkurencinga kova (ypač, kai ją laimi :) ).

Ar turite kaip šturmanė svajonių? Kokios jos?

Išskirtinių svajonių neturiu, tačiau turiu didelį norą bent kartą pravažiuoti pasaulio ralio etapo ralį, pamatyti aukščiausios lygos virtuvę „iš vidaus“, lenktyniauti su greičiausiais pasaulio lenktynininkais.

Ką patartumėte ir ko palinkėtumėte merginai ar moteriai norinčiai tapti šturmane?

Moterims linkiu nebijoti, iškelti galvą aukštai, sukąsti dantis ir siekti savo tikslo. Nesvarbu, ar vyras esi, ar moteris, dirbti reikės daug, bet jeigu iš tikrųjų apie tai svajojate, galiu patikinti, tikrai verta!