Indėlio ABC pagal GENERAL FINANCING BANKĄ: žinių apie lėšų laikymą niekada nebus per daug

Indėliai banke turbūt vienas žinomiausių lėšų, kurias norima turėti likvidžia forma, laikymo būdų. Nors tai itin plačiai atpažįstama ir paplitusi pinigų saugojimo forma, ją iki šiol lydi stereotipinės nuostatos.

Pasak Valdo Bernatavičiaus, GENERAL FINANCING BANKO vyriausiojo finansų pareigūno, vieni iš šių stereotipų susiję su galimu nesaugumu. Šį atsargumą lemia skaudūs Lietuvos finansų praeities įvykiai. Kita vertus, kartais indėlis suprantamas kaip vienintelė saugi pinigų laikymo forma – tokiais atvejais irgi yra apie ką pamąstyti ir kaip perdėlioti turimą nevartojamų lėšų perviršį. V. Bernatavičius paaiškina, ką svarbiausia žinoti apie indėlius ir į ką atkreipti dėmesį, nukreipiant lėšas šia taupymo kryptimi.

Kokiais atvejais lėšas laikyti verta indėliais? Ar tai nėra „atgyvenusi“, pasenusi lėšų laikymo forma, ypač turint galvoje, kad indėlių palūkanos bankuose nėra didelės?

Net jei gyvename nuo atlyginimo iki atlyginimo, nieko nesutaupome ir neatidedame, tas lėšas, kurios yra skirtos einamajam laikotarpiui, kažkur laikome. Galime pasiimti iš sąskaitos ir laikyti namie grynaisiais. Galime banke, nes taip saugiau ir patogiau. Dabartinėje rinkos situacijoje einamoji sąskaita palūkanų negeneruoja, tačiau banke – saugiau ir patogiau nei namie.

Tačiau jei gaunamos pajamos pradeda šiek tiek viršyti tas, kurias išleidžiame, kitaip tariant, ne viską, ką uždirbame, išleidžiame vartojimui, taigi likutis einamojoje sąskaitoje palengva pradeda augti. Tuomet ir verta pagalvoti apie indėlį. Galbūt pirmiausia – terminuotąjį. Daugelis bankų dabar moka nedideles palūkanas, bet jos egzistuoja, ypač jei indėlis padedamas ilgesniam laikotarpiui. Tai nėra „uždarbis“ tikrąja to žodžio prasme, bet ne visiškai už dyką banke laikomi pinigai.

Žinoma, galima laisvus pinigus ir investuoti, tačiau pagal bendruosius finansinio raštingumo principus patartina bent jau dalį turto turėti likvidžia forma. Tai tampa aktualu praradus darbą ar nutikus kitam nenumatytam gyvenimo įvykiui, kai prireikia pinigų „čia ir dabar“. Indėlis ir yra ta pinigų laikymo forma, kuri atitinka šį „čia ir dabar“ kriterijų. Netgi jei indėlis – terminuotasis, jį galima nutraukti ir greitai atgauti lėšas.

Kokie pagrindiniai indėlių privalumai ir trūkumai?

Tai saugu – Lietuvos Respublikos įstatymuose įtvirtintas privalomas indėlių draudimas. Be to, kaip minėjau, tai likvidžios lėšos.

Minusas – finansų srityje galioja universali rizikos ir tikėtinos grąžos taisyklė, pagal ją, jei maža rizika, tai, tikėtina, maža bus ir grąža. Dažnai indėlių palūkanų normos būna infliacijos lygio ar net mažesnės už infliaciją.

Galbūt yra koks nors universalus modelis, pagal kurį reikėtų paskirstyti lėšas – kokią dalį pajamų reikia skirti taupymui, kokią – investavimui, kokių apskritai principų laikytis, tvarkant savo finansinį gyvenimą?

Griežtų taisyklių nėra. Kiekvienas turime savo gyvenimo filosofiją, nesinori mokyti, kas yra gerai, kas – blogai, taupyti ar ne, turėti indėlį ar ne. Vienas, uždirbdamas labai mažai ar gyvendamas iš pensijos, sugeba sutaupyti, kitas uždirba daug daugiau, bet gyvena plačiai ir nieko nesutaupo.

Visgi jei sutariame, kad taupyti verta, tuomet galima ieškoti dėsningumų. Žinoma, kiekvienu atveju viskas priklauso nuo aplinkybių, individualių poreikių, rizikos apetito. Vienaip elgiasi jaunas žmogus, kitaip – išėjęs į pensiją, ir tai natūralu, juk gyvenimo horizontas keičiasi.

Tačiau turint laisvų lėšų, dalį jų verta laikyti likvidžia forma, kitaip tariant, atidėti savotiškai „juodai dienai“. Dauguma finansų ekspertų sutaria, kad suma, kurią žmogus turėti likvidžia forma, JI leisti pragyventi apie 6 mėnesius. Tarkime, per mėnesį išleidžiame 1000 eurų ir tiek mums užtenka, jei gyvenimo dinamika yra įprasta. Tokiu atveju 6000 eurų laikytina tradicine suma, kurios turėtų pakakti, norint prisitaikyti prie pakitusių aplinkybių – ar tai būtų naujo darbo susiradimas, ar mažiau likvidaus turto pardavimas. Manyčiau, kad lėšų skirstymą reikėtų grįsti ne tiek sumomis ir procentinėmis dalimis, kiek laiko perspektyva – kuriuo laikotarpiu ko labiausiai gali prireikti.

Apsisprendėme banke padėti indėlį. Ar reikia sau įsivardinti, kokiam tikslui skirtas indėlis – atostogoms, pirkiniui, tiesiog „kad būtų“?

Turbūt reikėtų kalbėti ne tiek apie konkrečius tikslus, kiek apie saugų  pinigų laikymą, įskaitant tą dalį, kuria nenorime rizikuoti ir kuri mums reikalinga kaip finansinė pagalvė.

Atidedant dalį pinigų kiekvieną mėnesį, galima sau įsivardyti, kad taupome atostogoms ir pirkiniams. Tokiam nuosekliam taupymui patogūs kaupiamieji indėliai, į kuriuos kiekvieną mėnesį nuo gaunamų pajamų galima pervesti tam tikrą fiksuotą ar nefiksuotą sumą.

Norėčiau pabrėžti, kad į indėlį nereikėtų žiūrėti kaip į uždarbio formą. Dažniausiai indėlių palūkanos iš dalies ar visiškai apsaugo nuo infliacijos, tačiau negeneruoja uždarbio. Pavyzdys: turime atliekamus 10 tūkst. eurų ir juos padedame kaip indėlį banke. Per metus priaugs 1–2 proc. palūkanų, tai yra, apie 100–200 eurų. Tikriausiai to nepakaks atostogoms, geriausiu atveju palūkanos padengs tik dalį šių išlaidų. Kita vertus, jei jau turime atliekamus 10 tūkst. eurų, tai turbūt turime ir lėšų atostogoms.

Grįžtant prie tikslų, manyčiau, tai – individualaus apsisprendimo dalykai. Turint finansinio raštingumo pagrindus, kuriuos GENERAL FINANCING BANKAS kartu su „Laisvės TV“ kelia ir laidoje „Pinigų karta“, ir sprendimai veikiausiai bus pagrįsti, racionalūs, ar tai būtų atostogos, ar didesnis pirkinys.