Mitai apie naudotus automobilius

Naudoto automobilio pirkimas – daug laiko ir nervų reikalaujantis užsiėmimas, o kiekvienas pirkėjas trokšta atrasti tvarkingą, patikimą ir nebrangų automobilį. Būtent toks nusiteikimas tampa puikia terpe vešėti mitams apie naudotus automobilius. Bendra rinkos statistika rodo, kad lietuviai dažniausiai perka 10-12 metų senumo vokiškus automobilius dyzeliniu varikliu. Daugiausiai nuperkama iš kitų šalių atvežtų automobilių ir turguose, o žmonės, nusprendę įsigyti naudotą automobilį, dažniausiai tiki bent vienu iš daugelio plačiai paplitusių mitų.

Vartojimo kreditus ir pirkimo išsimokėtinai paslaugas teikiančios bendrovės „General Financing“ atstovas Edvardas Trusovas teigia, kad su dėvėtų automobilių pirkimu susiję mitai nesikeičia jau gerą dešimtmetį. Nemažai techninės patirties automobilių remonte turintis ir automobilių finansavimo paslaugą „Pirk Autolizingu“ kūręs pašnekovas paneigia populiariausius mitus apie naudotus automobilius.

Mitas nr. 1: Automobiliu važinėjo pensininkų pora

Žmonės, perkantys automobilį, dažnai šventai tiki istorija, kad jis yra atvarytas iš Vakarų, nuvažiavęs vos 200 tūkst. km, o jo savininkai pensininkai važinėjo tik sekmadieniais į bažnyčią. Ir būtent jiems ėmė ir pasisekė nusipirkti tokį automobilį!

Dažnai maža rida pirkėjui yra svarbiausias faktorius, nors ji visiškai neatskleidžia, kaip buvo eksploatuojamas automobilis. Visada reikia žiūrėti į bendrą automobilio būklę, kurią lemia daug faktorių. Pvz. jei automobiliu buvo važinėjama Vokietijos greitkeliais, per parą prisukant po 200 km, toks automobilis gali būti nuvažiavęs net ir 400 tūkst. km, bet puikios būklės. Didelė rida šiuo atveju neturi įtakos kitų agregatų nusidėvėjimui. Toks automobilis netgi turėjo mažiau apkrovos negu automobilis, nuriedėjęs 120 tūkst. km ir kuriuo važinėjo kaimo gydytojas, per parą šaltu varikliu startuodavęs dešimtis kartų.Nors daug rašoma, kad automobilio rida klastojama, kad patyrusiam meistrui užtenka vos 5-7 minučių, jog atsuktų ridą, kad reikia netikėti serviso knygelėmis, tačiau žmonės vis tiek kažkodėl mano, kad jiems pasiseks. Šį mitą labai paprasta paneigti. Pagal bendrą statistiką, automobilis per metus vidutiniškai nuvažiuoja nuo 15 iki 20 tūkst. km. Dešimties metų senumo automobilis teoriškai gali būti pravažiavęs 150 tūkst. km, bet faktiškai 200 tūkst. km yra minimali riba. Dažniausiai Vakaruose automobiliais važiuojama iki 200 tūkst. km, nes didžiausios investicijos prasideda būtent nuo 150-200 tūkst. km ir būtent ties šia riba žmonės dažniausiai nusprendžia parduoti automobilį.

Mitas nr. 2: Dyzelinis variklis geriau už benzininį

Dyzeliu varomi automobiliai yra itin populiarūs ir tikrai ne kartą galėjote girdėti sakant, jog dyzelinis kuras kainuoja pigiau nei benzinas, jo reikia mažiau, o automobilis yra gal ne toks greitas, bet kur kas pajėgesnis. Dėl to, kad yra tokie populiarūs, dyzeliniai automobiliai yra brangesni. Jų kaina išauga ne tik dėl to, kad variklis gamybos metu kainuoja brangiau (kas tikrai yra iš dalies tiesa), bet ir dėl to, kad tokie automobiliai yra itin paklausūs, žmonės už juos yra linkę mokėti daugiau. Tačiau retas pirkėjas paskaičiuoja automobilio eksploatavimo kaštus ir tiesiog daugina kuro sąnaudas iš per mėnesį nuvažiuotų kilometrų skaičiaus. Paskaičiavus kilometro kainą galima pamatyti, kad dyzelinis automobilis ekonomiškumu pradeda pirmauti prie benzininį (su sąlyga, kad abu automobiliai yra analogiški) tik jei per metus nuvažiuojama 20 tūkst. km ir daugiau.

Dyzelinis automobilis tampa pigesnis, jeigu negenda. O tai mažai tikėtina, nes su tokiais varikliais Vakarų Europoje paprastai prisukama dvigubai daugiau kilometrų. Pragmatiškieji vokiečiai, kurių dyzeliniai automobiliai atkeliauja į mūsų šalį, niekuomet nepirks brangesnio dyzelinio automobilio, jeigu tai nebus ekonomiškai pagrįsta. Vokiečiai perka dyzelinius automobilius tam, kad per jo eksploatavimo laikotarpį prisuktų 300, 400 ar 500 tūkst. km. Kartais tokia rida nuvažiuoja vos per penkerius metus.

Sugedus dyzeliniam automobiliui,  jo remonto išlaidos būna bent 20 proc., o dažnai net pusantro ir daugiau kartų didesnės. Beveik visi dyzeliniai automobiliai yra turbininiai, o šiuolaikinė inžinerija dar nerado būdo, kaip užtikrinti ilgesnį negu 130-150 tūkst. km šio agregato tarnavimo laiką. Tai reiškia, kad tuose dyzeliniuose automobiliuose, kurie atkeliauja pas mus, turbina jau buvo greičiausiai sugedusi ir pakeista.

Mitas nr. 3: Vokiški automobiliai geresni už prancūziškus, švediškus ir kitus

Tai – lietuviškas mitas. Išimtis taikomas tik japoniškiems automobiliams, bet apie juos truputį vėliau. Vokiečių, kaip labai tvarkingų, drausmingų žmonių, įvaizdis persimėtė ant automobilių ir todėl pirkėjai mūsų šalyje galvoja, kad vokiški automobiliai taip pat yra tvarkingesni bei kokybiškesni. Tačiau jei pasižiūrėtume į statistiką, vokiški automobiliai nėra geresni už kitus. Yra labai gerų modelių, bet yra ir visai prastų. Jeigu paimtume tokį Lietuvoje ypač mylimą  modelį, kaip VW Passat 1.9/2.0 TDI, tai jis yra vienas iš labiausiai gendančių automobilių ne tik „Volkswagen“ šeimoje, bet ir šiaip tarp visų vokiškų automobilių.

Mitas nr. 4: Vokiškų automobilių detalės pigesnės

Kadangi vokiški automobiliai yra labai populiarūs, jų detalių yra atvežama daugiau, jos yra pigesnės. Tačiau lazda turi du galus. Kai egzistuoja detalių (ir ypač pigių) paklausa, tuomet žymiai daugiau jų atvežama iš Kinijos. Šios detalės būna prastos kokybės, jas pakeisti sudėtingiau, atsiranda gedimai.

Pavyzdys. Kiniškas šarnyras atlaikys 20 tūkst. km, kai toks pats šarnyras, įmontuotas japoniškame automobilyje ir kuriam nėra kiniško pakaitalo, laikys visus 60 tūkst. km. Toks šarnyras gali kainuoti tris kartus brangiau, bet pakeitimas ir vieno, ir kito kainuoja tiek pat. Įsigijus kinišką detalę, ją turėsi keisti tris kartus ir galiausiai sumokėsi žymiai daugiau.

Mitas nr. 5: Ką tik iš Vokietijos yra geriau nei važinėtas Lietuvoje

Šis mitas atkeliavo iš 90-ųjų, kai Lietuvoje buvo gana prasti keliai, o Vokietijoje, palyginus su mūsiškiais, jie buvo idealūs. Tada lietuviai naujai pirktų automobilių pakabą sudaužydavo žymiai greičiau negu Vokietijoje. Tačiau mūsų tautiečiai niekada neprisukdavo tokių didelių ridų kaip vokiečiai. Nes dėl šalies masto Vokietijoje žmonės nuvažiuoja žymiai daugiau.

Lietuvoje pirkto automobilio eksploatacijos istoriją yra žymiai paprasčiau atsekti. Naujus automobilius lietuviai dažniausiai perka tiesiai iš gamintojų atstovų ir naudojasi aptarnavimo jų firminiuose centruose paslauga. Didžioji dalis naujų automobilių yra perkama įmonių arba lizingu. Nuvažiavus pas gamintojo atstovą galima sužinoti, ar automobilis buvo pas jį aptarnautas, kokie gedimai buvo užfiksuoti. Visi draustų automobilių autoįvykiai yra užregistruoti Motorų biure (Motorų biuras – visų draudimo kompanijų duomenų bazė). Tuo tarpu iš Vokietijos atvaryti automobiliai dažnai turi suklastotas techninio aptarnavimo knygeles, jose pataisome ir prikuriama istorija.

Mitas nr. 6: „Nedaužtas, garantuoju“

Praktiškai jokie perpardavinėtojai Lietuvoje neperka sveikų automobilių. Retas atvejis, kada iš Vokietijos, Prancūzijos, Italijos, Belgijos, Šveicarijos atvarytą automobilį, kuris turi galiojančią techninę apžiūrą, būtų galima nusipirkti už gerą kainą. Didžioji dalis automobilių, kurie keliauja pas mus, yra su pasibaigusia technine apžiūra.

Vokietijoje populiariausias TUV sertifikatas. Jei automobilis jį turi, reiškia, už jį buvo sumokėtas tam tikras mokestis, kuris sudaro nemažą dalį automobilio kainos. Jei paimtume to paties automobilio kainų lygį Lietuvoje ir Vokietijoje, pamatysime, kad Lietuvoje automobiliai yra pigesni. Nors jie iki čia buvo atgabenti, sutvarkyti, nuplauti. Į Lietuvą atkeliauja automobiliai su sugedusiais varikliais, daužti, paskendę, parduoti iš aukcionų, ilgai stovėję ir tie, kurių techninė apžiūra baigėsi ir savininkai toliau nebenori jų eksploatuoti.

Pagal bendrą statistiką 40 proc. automobilių patiria autoįvykius. Ir tai tik skaičiuojant registruotus autoįvykius. Dalis jų būna smulkesni, todėl neregistruojami. Tai reiškia, kad tik pusė automobilių teoriškai gali būti nedaužti. Nuo šios pusės reikia atskaičiuoti automobilius su sugedusiais mechaniniais agregatais (variklio, pavarų dėžių gedimai). Jų Vokietijoje dažniausiai neremontuoja, nes remontas kainuoja labai daug ir tiesiog neapsimoka. Tuo tarpu pas mus šiuos gedimus sutvarko, nes net ir tokių sudėtingų techninių operacijų darbo jėga yra kur kas pigesnė. Be to, Lietuvoje neprivaloma remonto patikra. Taigi, kad automobilis atvažiavo nedaužtas, be gedimų ir nedažytas yra išties nedidelė tikimybė.

Mitas nr. 7: Visi „Opel“ rūdija

Plačiai paplitęs anekdotas, kad jei naktį atsisėsi į „Opel“ automobilį ir sėdėsi tyliai, išgirsi, kaip jis rūdija. Tačiau tai tėra mitas, atkeliavęs iš 90-ųjų. Jam pagrindą davė „Opel Kadett“ modelis, kurio galinės arkos buvo padaryto su inžineriniu broku ir visas purvas bei vanduo patekdavo tarp purvasaugio ir sparno. O sparnas buvo tokios formos, kad vanduo laikydavosi griovelyje. Todėl visi ir važinėdavo su surūdijusiais sparnais. Net ir pakeitus detalę, po kelių metų ji vėl surūdydavo.

Taip pat buvo sakoma, kad „Audi“ nerūdija, nes jų cinkuoti kėbulai. Tačiau lygiai taip pat visas detales cinkuodavo ir kiti gamintojai. Tokia yra bendra technologija, tiesiog „Audi“ šį dalyką labai sėkmingai išreklamavo.

Tuo tarpu statistika sako ką kitą. Visi vokiški automobiliai rūdija panašiai. O „Opel“ nerūdija taip stipriai, kaip apie juos kalbama, ir tikrai ne daugiau nei kiti gamintojai. Reikia atkreipti dėmesį į atskiras detales: daugiau rūdija daužtų automobilių detalės, kurios buvo sulankstytos ir naujai atstatytos. Taip pat tos detalės, kurios yra pakeistos pigiomis kiniškomis necinkuotomis skardomis. Tokia skarda yra skirta antrinėms rinkoms ir yra iš tiesų plonesnė. Prancūzų gamintojai labai plačiau naudoja plastiką tokioms išorinėms detalėms, kaip pvz. sparnai, todėl automobiliai su tokiomis detalėmis tiesiog negali fiziškai surūdyti.

Mitas nr. 8: Dideli automobiliai saugesni už mažus

Tai yra grynų gryniausias mitas, nes tikrai ne tik automobilio dydis nulemia jo saugumą, bet automobilio technologinis naujumas. Bet koks mažas iki 5 metų amžiaus automobilis bus kur kas patikimesnis ir saugesnis negu dešimties metų didelis automobilis. Praėjo kelios kartos automobilio evoliucijoje ir prie tų pačių metalinių detalių tiesiog yra sudėta kitokia, geriau apsauganti architektūra. 

Mitas nr. 9: Į automobilį neverta daug investuoti, nes jis greitai nuvertėja

Automobilis nėra investicija. Bet koks automobilis – naujas ar ne – yra didesnis ar mažesnis mokestis. Perkant naują automobilį tikėtina, kad suamortizuosi viso naujo automobilio nuvertėjimo dalį. Automobilis kas trejus metus nuvertėja apie 30 proc. Antras nuvertėjimas būna toks pat kaip ir pirmas, tie patys 30 proc., bet jau nuo  žymiai mažesnės vertės. Nesudėtingi matematiniai skaičiavimai rodo, kad pats geriausias pragmatiškas

pirkinys yra dvejų ar trejų, daugiausiai penkerių metų senumo automobilis. Jis jau atsikratė savo pirminio nuvertėjimo balasto ir turi antrinės rinkos kainą. Toks automobilis dar nėra tiek pravažiavęs, kad reikalautų investicijų, bet jau nekainuoja taip brangiai. Yra automobilių, kurie gerai laiko savo likutinę vertę, turi didelę paklausą antrinėje rinkoje – „Toyota“,  „Mercedes“. Tiek Lietuvoje, tiek bendrai Europoje šitie du gamintojai turi geriausius rodiklius pagal likutinę vertę. T.y. mažiausiai nuvertėja.

Ar verta pirkti 20 metų senumo automobilį? Jeigu senas automobilis buvo reguliariai prižiūrimas, kartais jis gali būti net geresnis pasirinkimas negu naujesnis modelis. 20 metų senumo automobilis jau atsikratė visų vaikiškų ligų, dažniausiai tie agregatai, kurie turėjo sugesti, sugedo ir buvo pakeisti naujais. Senesnių automobilių remonto kaštai taip pat būna kur kas mažesni, nes ir patys remontininkai žiūri į senesnį automobilį kaip į mažesnes pajamas turintį klientą. Tokiame automobilyje viskas keičiama lengvai, tačiau jis turi būti ne ilgai stovėjęs, o prižiūrimas ir eksploatuojamas.O tokie automobiliai kaip BMW ir Audi, ypač brangūs jų modeliai, nuvertėja labai greitai. Kainos amortizacija siekia ir 50 proc.

Mitas nr. 10: Lizingu reikia pirkti tik naujus automobilius

Žmonėse sklando įsitikinimas, kad lizingu galima pirkti tik naujus automobilius. Tai yra netiesa, šiuo metu rinkoje yra galimybių išsimokėtinai įsigyti ir senesnius nei 5 ar 7 metų automobilius. Kadangi „General Financing“ AUTOLIZINGO paslauga jokių apribojimų automobilio amžiui netaiko, bendrovės statistika rodo, kad pirkdami automobilius išsimokėtinai žmonės dažniausiai skolinasi apie 2600 Eur, vadinasi, įsigyja jau ne vienerius metus naudotus automobilius.

Jei svarstote įsigyti ar remontuoti automobilį, susipažinkite su AUTOLIZINGO paslauga.