Pataria tėčiai: kaip išrinkti pirmąjį dviratį vaikui ir kokių klaidų nekartoti

Galbūt šį sezoną renkate pirmąjį dviratį savo vaikui? Jei vis dar nesate apsisprendę, kokį dviratį pirksite ir kuo labiausiai pasikliausite jį rinkdami, šis tekstas kaip tik jums. Pakalbinome du  tėčius: tėtį Inrių (8 m. ir 14 m. vaikai) bei kitą tėtį, kuris augina 8 m. ir 16 m. atžalas. Jie mūsų tinklaraščiui papasakojo apie tai, su kokiais sunkumais susidūrė rinkdami dviračius savo vaikams ir kokių klaidų daugiau nekartotų.

Kada vaikams rinkote  pirmuosius dviračius?

Dviejų vaikų tėtis: Pirmam buvo apie 7 m., maždaug pirmoje klasėje, o antram pirkome, kai buvo kokių 5 m.

Tėtis Inrius: Mergaitės jau galėjo važiuoti, kai joms buvo maždaug 4-5 metai.

Su kokiais sunkumais susidūrėte ieškodami tinkamos dviratės priemonės?

Dviejų vaikų tėtis: Finansiniais (šypsosi). Bet čia nuo kiekvieno individualiai priklauso, tuo metu išgali – nusiperki, neišgali – neperki. Jei neišgali, nusiperki kėdutę ir vežioji taip. Būna gi visaip, kaip alternatyvą galima pirkti ne dviratį, o vadinamąją „kengūrą“, kuri turi vieną ratą. Rėmą prisikabini prie savo dviračio ir važiuoji. Vaikas mina, laiko pusiausvyrą. Galų gale galima nupirkti vežimėlį, kuris yra traukiamas iš galo. Bendrai, reikia įvertinti, kur bus važinėjama, taip pat, ar turite kur laikyti dviratį. Jeigu šeimoje yra 2-3 dviračiai, kaip juos laikyti ir prižiūrėti.

Kitas dalykas – saugumo klausimai. Svarbu, kad dviratis nevaldytų vaiko. Ką žmonės pirmiausia daro blogai, tai perka dviratį iš karto 3-4 metams į priekį, nes taip taupo pinigus. To pasekmė būna, kad vaikas važiuodamas su dviračiu griūna ne dėl to, jog jis nemoka važiuoti, o dėl to, kad dviratis yra netinkamas vaikui – jis nesiekia pedalų, nesiekia žemės pirštų galais, dviratis yra sunkus, vaikas  nevaldo jo, sustoti negali ir tiesiog nugriūva nuo dviračio. Tad šiuos dalykus tikrai reikia įvertinti prieš perkant dviračius. Geriausia pirkti dviems metams, bet vien tik nusipirkti dviračio nepakanka. Reikia ir šalmo, liemenės, atšvaitų. Galų gale, požiūrio, kaip tu važiuosi, juk vieno vaiko nepaleisi, važiuosi kartu su juo.

Pirmoje vietoje turi būti saugumas, kad vaikui būtų patogu nulipti ir užlipti ant dviračio be pagalbos. Svarbu, kad jis būtų saugus ant dviračio, o kitas variantas – dviratį galima parduoti, svarbu jo nenudėvėti. Grąžini į parduotuvę, sumoki skirtumą ir pasiimi didesnį dviratį – mes taip darėme. Dviračius pirkome naujus,  tarėmės su konsultantu, kaip ir kokie geresni. Jis patarė, tada vaikai sėdo ant dviračių, išsibandė, kaip važiuoti, ar jiems patinka.

Tėtis Inrius: Sunkumų beveik nebuvo, nes neturėjome aiškių  kriterijų. Pažiūrėjome kas ką siūlo. Pirmas dviratis tiko ne idealiai, bet aš jau tada pagalvojau, ką būtų galima patobulinti – pakeitėme  vairą, kad jis būtų šiek tiek arčiau, todėl problemų nupirkti dviračio nebuvo. Mažajai dukrai pačio mažiausio dviratuko mes nepirkome, jį turėjome iš giminaičių. Sakydamas mažas dviratukas, turiu omeny tokį, kuriam galima pritvirtinti papildomus ratelius. Mergaitės su juo pradėjo važinėti, pavažiavo gal porą metų ir tada reikėjo pirkti didesnį dviratį. Kadangi tarp mergaičių yra 6 metų amžiaus skirtumas, visą laiką užteko vieno dviračio. Viena išmoko važiuoti, pavažiavo su juo dvejus metus, paskui kita paaugo iki to amžiaus, kai jau galėjo mokytis važiuoti su dviračiu, tada ji pasivažinėjo su tuo dviratuku. Tuo metu didžiajai buvome nupirkę paauglio dviratį, 24  colių ratais. Ji važinėjosi su juo, kol neišaugo, o kai išaugo, galėjo važinėtis su didesniu. Vidurinis dviratis liko mažajai, su kuriuo ji sėkmingai važinėjasi, o vyresnioji dukra važinėjasi su suaugusiųjų dviračiu skirtu miestui. Tokia ta istorija. Buvo praktiška ir nereikėjo galvoti, kiek čia metų kiekviena dukra važiuos su dviračiu arba kaip nenupirkti per didelio ar per mažo. Viskas gavosi natūraliai.

Dviračius ir jų priedus patogu ir paprasta išsimokėtinai įsigyti su „GF Lizingu“. Išsirinkite trokštamą dviratį, reikalingą jo priedą ar stilingą aksesuarą ir pasinaudokite pas mūsų partnerius esančiomis geromis sąlygomis. Daugiau.

Kaip sekėsi išrinkti dviračius? Ar nuomonės dėl dviračio tipo bei išvaizdos pasirinkimo sutapo?

Dviejų vaikų tėtis: Apskritai, vaikui akys buvo pilnos laimės, kad perkame dviratį. Turbūt tik dėl spalvos buvo ginčai, o daugiau – nebuvo. Daug norų vaikai turi, bet reikia atsižvelgti ir į tai, ką tu gali leisti, kiek į tai investuoti iš savo kišenės. Galima, aišku, taupyti pinigus ir nusipirkti iš turgaus, bet yra grėsmė, kad dviratis bus vogtas, jis gali būti pakliuvęs į avariją, tada rėmas bus sulinkęs, ratai bus netiesūs ir t.t. Tam vėl reikės investicijų, nebus taip, kad nusipirksi, atsisėsi ir važiuosi.Vis tiek jame reikės ką nors pakeisti, nes bus kažkas aprūdiję ar neveiks taip, kaip turėtų veikti naujame dviratyje. Manau, kad perkant pirmus dviračius vis tiek reikėtų pasitarti su specialistu ir kartu su vaiku išsirinkti, o perkant iš parduotuvės, galima rinktis iš keleto variantų, keleto rūšių.

Tėtis Inrius: Buvo tokia istorija su dviračiu vyresnei dukrai. Dabartinis jos dviratis yra skirtas suaugusiems – tai miesto dviratis, dideliais ratais, stačia sėdėsena, didele ir plačia sėdynė – visai ne sportinis. Iš tiesų, šį dviratį dukrai rinkau pats, gal kiek per mažai išdiskutavęs, kokio ji norėtų. Rinkau savo nuožiūra, tuo metu man atrodė, kad taip bus patogiausia. Tada neplanavome, kad dukra važinėsis miško takeliais ar kad važiuosime į turistines keliones. Pagalvojau, kad jai važinėtis su draugėmis geriausiai tiks miesto dviratis ir ji pati džiaugėsi, kol su klase neišvažiavo į žygį. Jai reikėjo važiuoti pušynais, kurie turėjo kalnuotas vietas net su smėlėtais skardžiais ir visi draugai važiavo su sportiniais  dviračiais, kurie, visų pirma, yra šiek tiek lengvesni, šiek tiek mažesni ir tas miesto dviratis, kuris yra dideliais miesto ratais, gana sunkus ir neturi ypatingų amortizacinių savybių, jai buvo labai neparankus. Nors, mano nuomone, jis yra universalus ir daugiau ar mažiau tinka, tik nelabai yra pritaikytas tokiems žygiams. Apie tai daugiau pagalvočiau pirkdamas dviratį kitą kartą.

Kuo labiausiai pasikliovėte rinkdami dviračius?

Dviejų vaikų tėtis: Tai irgi individualus dalykas. Vieni tėvai tiesiog ateina ir iškart žino, ko nori. Kiti  nori raudono dviračio, tretiems nesvarbu pinigai. Prieš tai, aišku, geriausia apskritai susipažinti su dviračių rinka, pasižiūrėti, kokių dviračių būna ir žinoti, kur su tuo dviračiu bus važinėjama. Turbūt savaitės laiko užtenka, na, taip „prabėgom“, o paskui tiesiog nuvažiuoji išsirinkęs į konkrečią parduotuvę ir pagal kainą jau asmeniškai renkiesi. Bet manau, kad susipažinti, pasiskaityti atsiliepimus, vis tiek verta. Firma – tai visa nesvarbu. Geriau investuoti į  vaiko apsaugas – keliai, alkūnės, pirštinės, kad nenusibrozdintų delnų, reikia nupirkti gerą šalmą. Neseniai kaip tik buvo toks įvykis, kai mes važinėjomės su sūnumi ir reikėjo pavažiuoti gal 50 m miško keliuku žemyn šlaitu. Miške daug šakų, o vidury kelio stovėjo statinys, kurį reikėjo apvažiuoti. Vaikas iš pradžių sakė, jog šalmo nesidės, bet aš patariau, kad reikia, saugumas – svarbiausia. Jis užsidėjo šalmą, pradėjo važiuoti ir kaip tik  prieš pat statinį pasitaikė pora šaknų. Laimei statinio konstrukcija buvo tik nestipriai užkliudyta, o šalme liko nubrozdinimas, kaip prisiminimas. Pasirodo, kartais tėvai pataria teisingai (šypsosi).

Tėtis Inrius: Taip jau gavosi, kad prieš tai aš rinkausi dviratį sau ir truputį domėjausi, kokie būna dviračiai, kokiai dangai ir važiavimo sąlygoms koks dviratis tinka, kuo apskritai jie skiriasi. Yra sportinių ir miesto dviračių, plius, yra hibridai, kurie tinka labai įvairioms sąlygoms, su jais galima važiuoti ir bekele, ir asfaltu. Variantų yra visokių ir čia labiau tenka galvoti kaip ir kur su juo važiuosi. Kai teko rinkti dviratį dukrai, man tiesiog reikėjo pabandyti suvokti, kaip ji važiuos, ką aš jai galėčiau parinkti. Bandžiau kalbinti vieną ar kitą pažįstamą, klausti, su kokiais dviračiai jie važiuoja, kokius naudoja. Klausiau, kokia sėdynė yra patogesnė, ar ji turi būti platesnė, koks vairas turi būti, taip pat mane domino klausimai apie greičius ir greičių perjungimo sistemas, nes jos gali būti uždaros (nematomos, ašyje), o gali būti atviros (žvaigždutės yra matomos), kurį variantą geriau rinktis. Daugiausiai informacijos iš interneto, bet jos daug, ji labai fragmentuota arba dažnai tai ne ekspertų nuomonė ir ji nebūtinai tau gali tikti. Reikia perskaityti daug informacijos, kad būtų galima susidaryti galutinę, savo nuomonę. Kai pakalbi su pažįstamu žmogumi, kuriuo tikrai gali pasitikėti, jis papasakoja, kaip tai veikia praktiškai.

Ką rekomenduotumėte tėveliams, kurie savo vaikams renka pirmąjį dviratį?

Dviejų vaikų tėtis: Paisyti vaikų norų, bet galutinį sprendimą priimti patiems, nes važinės jie, o pinigus leisite jūs. Nereikia stengtis iškart „apžioti“ visų  rūšių dviračių, visokių dydžių. Gali varijuoti metai ar du, bet reikia, kad vaikas nejaustų diskomforto, arba, kad jam netaptų atgrasu važiuoti, kad jis neprarastų motyvacijos to daryti. Nes kai vaikas išvažiuoja su netinkamu dviračiu ir dar tėvai užsimano nuvažiuoti trasą, kuri sudaro 10 km, tau tai yra nieko, bet vaikui – tai labai daug. Dar klausimas ar paskui vaikas norės su jumis kur nors važiuoti. Jis gali pavargti,  jam gali būti karšta, jis norės sustoti gerti ir pavalgyti. Su sunkiu dviračiu jam bus sunku minti į kalną, nes pats dviratis yra sunkus, todėl reikia derintis prie vaiko ir tokius dalykus įvertinti.

Tėtis Inrius: Svarbu prižiūrėti, kad vaikai tinkamai pasiektų vairą ir nepavargtų nugara, tai ypač svarbu važiuojant ilgą atstumą. Na, jau jeigu kitą kartą pirkčiau, jau šį kartą dviratį mažajai dukrai, tai tikrai padiskutuotume, kaip ji pati jį įsivaizduoja, kaip ji galvoja, kad su juo važiuos ir stengčiausi, kad tas sprendimas būtų ne vienpusis.

Dviračius ir jų priedus patogu ir paprasta išsimokėtinai įsigyti su „GF Lizingu“. Išsirinkite trokštamą dviratį, reikalingą jo priedą ar stilingą aksesuarą ir pasinaudokite pas mūsų partnerius esančiomis geromis sąlygomis. Daugiau.

Pasidalinome tėčių įžvalgomis apie tai, kaip jie renka dviračius savo vaikams ir į ką dažniausiai atsižvelgia, o ką pataria specialistai? Į klausimus atsako Ignas iš dviračių parduotuvės „Ponas Dviratis“:

Kaip parinkti dviratį vaikui?

Vaiko dviratis pirmiausia yra renkamas pagal amžių ir ūgį. Nuo to priklauso ratų dydis ir, atitinkamai, rėmo dydis. Būna 12, 16, 20 colių ratai ir pan. Internete gali rasti lenteles, kuriose pagal vaiko ūgį galite pasitikrinti, kokio dydžio ratų reikia. Geriausia būtų aliuminis dviračio rėmas, nes dviratis tada bus lengvesnis. Pavarų daug nebūtinai reikia, užtenka kelių gale. Reikia taip pat žiūrėti, ar vaikui tai pirmas dviratis, ar ne, ar jis jau moka važiuoti ant dviejų ratų, nes ne ant visų dviračių gali būti pridedami pagalbiniai ratukai.

Dviratis „ant išaugimo“ – ar galima ir ar verta tokį dviratį pirkti?

Nėra gerai tokį dviratį pirkti. Visų pirma, jeigu perkate per didelį dviratį, vaikui nėra patogu, jis labai lenkiasi į priekį, todėl krypsta stuburas ir vaikas greičiau pavargsta. Galų gale, vaikui nėra malonumo važinėti su dviračiu, o tuomet vaikui tai ir nepatinka, jis nenori, „neužsikabina“. Geriausia žiūrėti, kaip ir minėjau, pagal vaiko amžių ir ūgį. Žinoma, jeigu perkate dviratį rudenį, galite turėti minty, kad pavasarį vaikas bus paaugęs, bet jeigu perkate sezono pradžioje, geriausia pirkti tokį dviratį, kuris tuo metu yra vaikui tinkamas. Vaikai dviračius išauga, bet pernelyg „nesuvažinėja“, todėl vėliau galėsite parduoti kaip dėvėtą arba kam nors padovanoti.

Jei svarstote įsigyti dviratį, susipažinkite su pirkimo išsimokėtinai galimybe.