Prieglaudoje darbuotojus pasitiko ir milžinė aviganė, ir maži kačiukai

Mūsų įmonės darbuotojų „Gerų darbų kalendorius“ pasipildė apsilankymu gyvūnų gyvybės vagonėliuose „Beglobis“. Buvo daug emocijų, smagių paglostymų ir liūdnų istorijų, kurios, tikime, visiems prisidėjus, galėtų turėti kur kas laimingesnę pabaigą.

#GeraDarytiGera

Prie „Gerų darbų kalendoriaus“ gali prisidėti visi GFB darbuotojai. Kiekvienas atranda veiklą, prie kurios norėtų prisijungti ar paremti finansiškai.

Visos socialinės veiklos, kurias suplanavome įvykdyti per metus, buvo išrinktos pačių darbuotojų siūlymu ir balsavimu.

Kolegos jau paaukojo kraujo Santaros klinikų Kraujo centrui, lankėsi Vilniaus sutrikusio vystymosi kūdikių namuose.

Šįkart už kolegų suaukotus pinigus buvo nupirkta „Beglobio“ prieglaudai reikalingo kokybiško kačių bei šunų maisto ir kitų reikalingų priemonių. Darbuotojai visas gėrybes nuvežė į gyvybės vagonėlius, kur jų laukė daug dėkingų akių.

Prieglaudos savanoriai supažindino su savo augintiniais, papasakojo jų istorijas. Vieni jų drąsiai reikalavo dėmesio, kiti tyliai ir kantriai laukė, kad juos pastebėtų ir suteiktų namus.

Darbuotojų atsiliepimai

Katiną iš prieglaudos auginanti Violeta po apsilankymo „Beglobyje“ dalijosi savo įspūdžiais:

„Gyvūnų prieglaudoje lankiausi ketvirtą kartą. Ir po kiekvieno apsilankymo apima nuostabus jausmas, kad nors maža dalimi prisidėjau prie gyvūnėlių gerovės. Beglobių gyvūnų skaičius Lietuvoje yra perteklinis, todėl labai džiugu, kad yra tokios vietos, kurios suteikia nuskriaustiesiems stogą virš galvos. Džiaugiuosi, kad gyvūnai patogiai įsikūrę, laimingi, šypsosi ir sotūs laukia savo naujų šeimininkų.“

Dmitrijus gyrė prieglaudos savanorių atsidavimą:

„Liūdna matyti prieglaudose saugomus gyvūnus. Iš vienos pusės, džiaugiuosi, kad bent čia jie randa laikinus namus. Tačiau kai kuriems gyvūnams prieglauda gali būti jų vieninteliai ir paskutiniai namai.

Mažiau meiliai atrodantys ir Instagram „cute“ skalės netenkinantys gyvūnai rečiau randa naujus šeimininkus, ypač jeigu tas gyvūnas yra vyresnis. Kai kurie užsibūna prieglaudose ir po kelis metus, kol atranda savąjį šeimininką. Todėl ir žaviuosi gyvūnų prieglaudose dirbančių savanorių pasiryžimu.“

Dmitrijaus pastebėjimą visiškai atitinka grynaveislės Pietų Rusijos aviganės Ufos istorija. Ją užfiksavo mūsų kolegė Diana:

„Ufa – neapsakomo dydžio. Bais kudlota. Ir gerietė. Paliko įspūdį mums visiems. Jai dabar ketveri. „Beglobyje“ ji jau dvejus metus. Geri žmonės Ufą išgelbėjo nuo užmigdymo.

Ja, jauna ir sveika, šeimininkai norėjo atsikratyti, nes tapo nepatogi jų gyvenimo būdui. Dabar Ufa labiausiai myli prieglaudos direktorę. O kas šuniui belieka, jo, tokio didelio, iki šiol niekas nepasiėmė į savus namus.“

Jurgita susižavėjo prieglaudos naujoke:

„Gyvūnų prieglaudoje verda gyvenimas: vieni loja, kiti ėda, dar vieni laksto, kiti dėmesio prašo – tik spėk suktis.

Nuvykus mus pasitiko Arnoldas, prieglaudos savanorių dar vadinamas Arnu, tikriausiai, vienas iš senesnių prieglaudos gyventojų. Jis kaleno dantimis ir meiliomis akimis prašė dėmesio, šalimais murkė tuzinas kačių.

Prieglaudoje visi šunys turi savo laiką, kada išleidžiami lakstyti po teritoriją. Kaip prieglaudos savanorė minėjo, yra šunų kurie nesutaria ir kartu jų paleisti tiesiog negalima.

Kol lankėmės, keli šunys lakstė mums aplink kojas, žaidė tarpusavyje, šokinėjo iš džiaugsmo. Tuomet ėjo kitų eilė pasidžiaugti – ir taip visą dieną šunys nedidelėmis grupelėmis gali palakstyti po aptvertą prieglaudos teritoriją.

Aptvare buvęs šunelis, vardu Marokas, išliko atminty, nes matėsi, jog per tris savo gyvenimo metus matė ne vien gerą. Viso vizitu metu suko ratus savo aptvare nepaleisdamas iš dantų savo tuščio maisto dubenėlio. Jeigu trumpam sustodavo, akylai žiūrėdavo, kas mes tokie.

Labiausiai mane sužavėjo bevardė kalytė, kuri prieglaudoje mūsų apsilankymo metu buvo tik vieną dieną. Išvakarėse ją rado pririštą prie prieglaudos tvoros. Sunku patikėti, kad tokia mažylę galima imti ir palikti. Tačiau kalytės kailiukas buvo šiurkštus, kas rodė, kad ji gyveno lauke. Todėl sprendimas palikti ją prieglaudoje ir laukti kitos, mylinčios šeimos, gal ir buvo geresnis.

Ir visgi, kaip minėjo prieglaudos savanorė ir direktorė, dažniausiai senesni, negražesni prieglaudoje gyvena ilgiau, nes žmonės ieško gražaus, jauno ir veislinio augintinio.“

Daugiau apie „General Financing“ darbuotojų kasdienybę, socialinę veiklą ir kitų įdomių dalykų rasite mūsų tinklaraštyje.